palaidnūkas

palaidnū̃kas, -ė smob. (2) J, Vb pasileidęs, ištvirkęs žmogus, palaidūnas: Eik tu, palaidnū̃kai, begėdžiau, kas tavęs begali tikėti! Grž. Ei, tu palaidnū̃ke! Vl. Jau kaip jis palaidnūkas, tai čia kito tokio nerasi Jnš. Tu martele, palaidnūke, kamgi muši anytėlę, savo vyro motinėlę! NS1391. Aš nežadėsiu savo dukružės palaidnūkui bernužėliui JD585.